“Scholten & Baijings“ taurės vandeniui, vynui bei šampanui taip pat grafinas išsiskiria spalvotų geometrinių formų, dekoratyvinių linijų bei laipsniškai kintančių atspalvių dekoru.

Kolekcija „Colour Glass“ buvo sukurta kaip dalis „Maison&Object“ kolekcijos dalis

Informacijos šaltinis: www.dezeen.com

Išskirtinę 22 vonios santechnikos prietaisų seriją sukūręs australų dizaineris Marcas Newsonas pasinaudojo balta spalva ir chromo privalumais.

Modernus vonios kambarys pasitinka aiškiomis formomis bei vieninteliais ryškiais akcentais – oranžinėmis maišytuvų detalėmis.

Jokių bereikalingų akcentų.

Informacijos šaltinis: www.dezeen.com

Sunku atplėšti žvilgsnį nuo įspūdingų deimanto formos indaujų, kurios tviska smaragdo arba purpurine spalva ir tvirtai remiasi į stilizuotas liūto formos kojeles. Portugalų dizaino kompanijos „Boca do Lobo“ sukurtas grožis jūsų namus gali papuošti už „kuklius“  28 tūkst. dolerių.

Informacijos šaltinis: www.inthralld.com

Didžiausias potencialas glūdi čia esančiose apleistose, savo funkciją praradusiose, teritorijose, kurios yra tarsi nekilnojamojo turto rinkos „miegančiosios gražuolės“ laukiančios, kad jas surastų ir prikeltų naujam gyvenimui“, – portalui lrytas.lt sakė VGTU docentė dr. Dalia Bardauskienė.

- Kokias požymiais galima apibūdinti darnią miestų plėtrą ir ar Lietuvos miestai šiuos kriterijus atitinka?

- Yra trys pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos galima spręsti, ar miestas, jo plėtra yra darni.

Pirma, darnus miestas turi būti kompaktiškas, o jame gyventi tam tikras, solidus, skaičius gyventojų.

Antra, darniame mieste pastatai turi būti itin funkcionalūs, turime siekti, kad kiekvienas užstatytas žemės lopinėlis būtų kuo įvairiau panaudojamas.

Pavyzdžiui, statomi namai ne tik su gyvenamąja, bet ir komercine funkcija – kavinėmis, restoranais, parduotuvėmis ir pan. Nuo to priklauso teritorijos gyvybingumas ir ekonominė vertė. Rinkos tendencijos, technologiniai pasiekimai ir gyvenimo mieste įpročiai greitai kinta, todėl mūsų miestai ir pastatai turi gebėti prisitaikyti, „įrašyti“ į savo formas naują turinį.

Trečia, augdamas miestas turi vengti naudoti vis naujus gamtinius ir kultūrinius išteklius – miesto augimas turi būti “vidinis”, orientuotas į gyvenimo kokybės gerinimą.

Pavyzdžiui, reikia stengtis neužstatyti įvairių parkų, gražių gamtinių teritorijų, o ieškoti miestuose jau esančių sklypų, kuriuos būtų galima gaivinti, priketi antram gyvenimui. Tokių – savo pirmykštę funkciją praradusių, apleistų – teritorijų mūsų miestuose dar yra labai daug.

- Kaip vertinate Lietuvos miestų plėtrą?

- Mes paveldėjome gana kompaktiškus miestus, tačiau per paskutinius dešimtmečius juos išskaidėme, vaizdžiai tariant – „išdrabstėme“.

Tai lėmė valstybės mąstu nekoordinuota aktyvi priemiesčių plėtra, nepamatuotas žemės ūkio teritorijų vertimas gyvenamosios statybvietėmis.

Žmonės tapo miestiečiais kaime – tikro kaimo gyvenimo jie negyvena, nes kasryt vyksta į darbą mieste, bet ir tikrais miestiečiais jau nebėra, kadangi priemiesčiuose nėra sukurta miesto infrastruktūra, nėra reikiamų paslaugų bei pramogų.

Juokaudama sakau, kad Lietuvoje buvo vadovaujamasi „taškiniu“ planavimu – kur žmogui ar NT vystytojui pavykdavo pigiau įsigyti žemės sklypą, ten ir buvo suprojektuotas namas ar jų grupės (tokių darinių pilnavertėmis teritorijomis nepavadinsi).

Žmonės tarsi vaikėsi rožinę „namo su sodu“ viziją, statėsi dažnai ženkliai per didelius namus, nesvarstydami apie gyvenimo kokybę priemiesčiuose, apie tai, kaip reikės gyventi po kelerių metų, kai įkurtuvių euforija nuslūgs.

Vertinant viešąjį interesą, sparti priemiesčių plėtra yra žalinga ir labai brangi, nes reikalauja daug investicijų į infrastruktūrą – reikia nutiesti kelius, kitas komunikacijas, užtikrinti policijos, gaisrininkų, medikų darbą, steigti naujas mokyklas ir vaikų darželius. Tam neekonomiškai naudojami visų mokesčių mokėtojų pinigai.

- Kaip turėtų būti ateityje vystomi Lietuvos miestai, kad situacija keistųsi?

Vietoj grindų – smėlis, milžiniška erdvė, o lubų aukštis – šeši metrai. Taip Naujamiesčio loftų kvartale atrodė dalis buvusio sandėlio, kurį įsigijo vilniečiai dizaineriai D. Mauricaitė ir N. Kalinauskas.

Po penkių mėnesių patalpos neatpažįstamai pasikeitė. Jos tapo stilingais namais, kur kiekviena detalė yra apgalvota. Netgi pasienyje sukrauti pjuvenų briketai, skirti krosnelei, nekrinta į akis, nes atrodo kaip interjero dalis.

Menininkai neslėpė, kad be specialių profesinių žinių įsirengti loftą nėra lengva. Jeigu reikėtų naujakuriams dėstyti elementarias tiesas, N. Kalinauskas pradėtų nuo paprastumo, patogumo ir savitumo.

„Neverta pasiduoti madai, interjero ir baldų dizainas yra vertingas tuo, kad geras daiktas niekada nepraranda kokybės”, – aiškino Nauris.

Architektūrą studijavusiam ir į baldų projektavimą pasukusiam Nauriui kūrybinių idėjų netrūko. Tačiau net ir jam, ne kartą tarptautinį pripažinimą pelniusiam dizaino studijos „Contraforma” kūrybos vadovui, prireikė pagalbininko – darbų vykdytojo. Buvusios gamyklos sandėlyje reikėjo įrengti šildymą, elektros instaliaciją, vėdinimo sistemas, nutiesti vamzdžius vandeniui, tvirtinti perdangas antrajam aukštui, sudėti grindis. Kad darbai vyktų sklandžiai, viskas buvo suskirstyta etapais ir nubraižyta ant popieriaus.

Prieš 9 mėnesius persikėlę į buvusioje gamykloje įsirengtą butą Dalia ir Nauris nesupranta žmonių, kurie stengiasi savaitgalį atsipūsti nuo buities, ištrūkti iš namų. Priešingai, jiems būti namie – malonumas. Didelė erdvė jų nebaugina. Prieš ketverius metus vieni pirmųjų lofte atidarę parduotuvę „Lietuviško dizaino blokas”, Dalia ir Nauris stengėsi dabar išvengti kai kurių klaidų. Pavyzdžiui, jie atsisakė antrajame aukšte kabinti radiatorius, nors daug kas būgštavo, kad be radiatorių bus sudėtinga šildyti didelę erdvę. Vietoj radiatorių jie pasirinko šildomas grindis svetainėje, todėl šiluma kyla aukštyn ir cirkuliuoja visoje erdvėje.

Tačiau atviras planavimas nėra visiems priimtinas, nes šeimos narių teisė į privatumą tampa ribota, tenka derinti savo ir kitų poreikius. Dar viena rimta kliūtis – blogai suplanuotas biudžetas. Dažnai naujakuriai kelerius metus gyvena nevisiškai įrengtame būste, nes būna viską investavę į statybas.

„Net loftą įmanoma nebrangiai įsirengti, jei neužmirštama apskaičiuoti, kiek kainuoja kiekviena detalė”, – pripažino N.Kalinauskas.

Pasirodo, daug kur įmanoma sutaupyti. Pavyzdžiui, lietuviai didžiąją dalį išlaidų skiria sienų apdailai. Jie lengvai pasiduoda statybininkų įtikinėjimams, kad neišlyginus sienų ir lubų gyvenamosios patalpos atrodys siaubingai. Bet juk nelygi siena gali turėti privalumų. Dalia ir Nauris nutarė, kad svetainės sienos liks tokios, kaip buvusiame sandėlyje – grubios, tik nudažytos baltai, nes tada didelė erdvė atrodys kur kas demokratiškesnė.

Antrajame aukšte, kur yra miegamasis ir dukters Lukos valdos, autentiškos liks tik lubos. Lofto savininkai nekreipė dėmesio į statybininkų pastabas: „Jūs juokaujate? Negi paliksite tokias lubas svetainėje? Čia būtinai reikia kabinti gipskartonį.” Vilniečiai investavo į lubas mažiau, nei siūlė statybininkai, todėl liko pinigų medinėms grindims – pagrindiniam interjero akcentui. Bet klojant grindis taip pat būta nesusipratimų. Geometrija ir formų paprastumu besižavintys dizaineriai nenorėjo, kad grindys būtų įprastos medžio spalvos.

„Mes galvojome, kaip padaryti grindis įdomesnes. Todėl lentos yra klotos senoviniu būdu, vadinamąja eglute, ir tonuotos penkiomis spalvomis”, – atskleidė sumanymą Nauris.

Šiai idėjai nepritarė grindų klojėjai. Jie negalėjo suprasti, kodėl grindys turi būti margos. Daliai ir Nauriui liko pasiraitoti rankoves ir patiems dažyti grindis. Nuo grindų likusios medienos pakako žurnaliniam staliukui sukonstruoti. Kadangi jis susilieja su grindimis, prie jo tinka skirtingi baldai, nesvarbu, kad vieni yra senesni, o kiti – naujesni.

Baldų projektavimas N.Kalinauskui ne tik profesija, bet ir aistringas pomėgis. Jo surinkta kėdžių kolekcija yra įvairialypė kaip muziejuje. Seniausia – XIX amžiuje pagaminta odontologo kabineto kėdė, atvežta į Lietuvą iš JAV. Ši kėdė – patogumo pavyzdys, nes ją įmanoma lankstyti į visas puses, žmogus gali tiek sėdėti, tiek gulėti.

XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje pagamintą vokišką fotelį „Walter Knoll”, rastą sendaikčių turguje, mėgsta šeimos numylėtinis – didysis pudelis Abra Kadabra. Prieš pusantrų metų šį šunį Dalia atsivežė iš Čekijos.

Juoda grūdėta šveicariška kėdė „Tonet” – klasikinio stiliaus. Apipurškęs dažais Nauris ją prikėlė antram gyvenimui.

Vokiškas sudedamasis stalas „Moormann” keliauja kartu su šeimininkais iš vieno būsto į kitą. O vienas vertingesnių naujų pirkinių – baltas supamasis krėslas, kurį šveicarų bendrovė „Vitra” sukūrė XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje. Šis baldas gaminamas iki šiol, todėl pora negalėjo atsispirti pagundai jį įsigyti, nes tai – moderni klasika. Daliai brangiausia kėdė yra ta, kurią suprojektavo Nauris.

Dar vienas svetainės akcentas – lubas siekiančios lentynos. Lentynų sistema montuojama kaip dėlionė, todėl nereikia jokio medsraigčio. Suskaičiavus lentynų plotą susidarytų apie 17 kvadratinių metrų. Dalia sako, kad čia tilps visas šeimos turtas.

Be Naurio rankų nebūtų atsiradęs metalinis stalas virtuvėje. Jis atrodo gerokai aprūdijęs, nes yra specialiai oksiduotas. Šiam stalui nebaisus karštis. Jis praktiškas, pavyzdžiui, ištraukus iš orkaitės skardą su kepiniais, ją galima dėti tiesiai ant stalo.

Galbūt vertėjo įrengti virtuvę kaip atskirą kambarį? O gal amerikiečių įpročiu perkelti į vidurį viryklę?

„Man būtų nemalonu, jei reikėtų užsidarius virtuvėje pjaustyti salotas, o svečiai bendrautų be manęs”, – prisipažino D.Mauricaitė.

Dalios šeima mėgsta neriebius valgius, todėl ji neruošia kugelio, cepelinų, nekepa lašinių su svogūnais, česnakais, kurių aštrus kvapas išlieka ilgam. Daugiausia priekaištų moteris yra girdėjusi dėl to, kad viena virtuvės siena nudažyta juodai. Juodi ir laiptai, vedantys į antrąjį aukštą.

Užtat vonios kambarys tviska ryškia spalva. Tai – atsakas skeptikams, priekaištavusiems dizaineriams, kaip įmanoma gyventi pirmajame aukšte, kur trūksta šviesos. Vonioje nėra užuolaidos – daug kam atrodo, kad maudytis duše be jų nejauku.

Dar vienas nestandartinis sprendimas – vonios kambario dangai buvo naudojami epoksidiniai dažai, o ne keraminės plytelės. Ant tokių nudažytų sienų nelieka kalkių apnašų. Šį kambarį puošia prancūzų dizainerio stalelis, atsparus drėgmei.

Dar vienas netikėtumas – japoniškas klozetas. Grįžęs iš Japonijos Nauris pasakė Daliai: „Ką jau ką, bet klozetą pirksime japonišką.” Klozeto, kurį galima naudoti ir kaip bidė, dangtis yra šildomas.

Pakilus laiptais į antrąjį aukštą, atsiveria erdvė poilsiui ir darbui. Viena ilga lentyna virto pertvara tarp kambarių. Tokiu būdu pavyko sutaupyti šiek tiek erdvės.

„Norėjome antrąjį aukštą įrengti taip, kad jį būtų galima lengvai transformuoti. Todėl nuėmus pertvarą galima viską greitai pakeisti”, – pasakojo Dalia.

Ji džiaugiasi nauja spinta, kurioje įmontuota skalbyklė, o šalia – drabužių dėžė, į kurią dedami nešvarūs skalbiniai: juk dažnai tokiai dėžei būna sunku rasti tinkamą vietą. Kad būtų patogiau, Dalia nenaudoja lovatiesių, pati siuva patalynę, todėl išsirenka kokybišką medžiagą. Tokiu atveju nereikia dengti lovos.

„Neturime žolės už lango, bet gyvename miesto centre. Kai pasiilgstame gamtos, pasivaikščioti traukiame į Vingio ar Kalnų parkus”, – džiaugėsi nauju būstu šeimininkai.

Danutė Jonušienė, Lietuvos rytas

Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt

Tekstilės dizainerė Claire Anne O’Brien iš Airijos pasitelkė savo fantaziją bei tradicines airių žvejybos ir kaimiško gyvenimo būdo tradicijas ir sukūrė megztų baldų seriją.

Spalvoti pufai, foteliai bei kėdės pagyvina namų interjerą bei kviečia jaukiai įsikurti popietei su knyga bei puodeliu arbatos.

Informacijos šaltinis: www.designboom.com

Vos 37 kv. m plote telpa nedidelė virtuvė, poilsio kambarys, miegamasis bei vonios kambarys.

Speciali konstrukcija atskiria nedideles namų erdves,  yra antresolių, kuriose įkurtas miegamasis, dalis.

Informacijos šaltinis: www.inthralld.com

Lofto svetainė bei virtuvė susilieja į harmoningą sterilios skandinaviškos eklektikos erdvę – tarp grubių sienų įkurdintas ne vienas paveikslas ar skulptūra, o minimalistinė virtuvė atsiremia į ryškias sienas.

Šeimininkai tris būsto miegamuosius įrengė minimalistiniu skandinavišku stiliumi, tačiau nepamiršo kiekvienam sukurti individualų spalvingą veidą.

Žaismingai apdriskusios prabangos akcentai lofte gali būti paliekami užnugaryje, kuomet persikeliama į nedidelę jaukią terasą, kuri žvalgosi į ne mažiau spalvingus nei pats loftas sostinės stogus bei fasadus.

Informacijos šaltinis: www.freshome.com

Savivaldybės taryba patvirtino pasižadėjimą jas atgaivinti, pritarė „Architektūros parko” pirmojo plėtros etapo infrastruktūros objektų projektavimo ir įrengimo sutarties nuostatoms bei patvirtino buvusios „Skaiteks” gamyklos teritorijos detalųjį planą.

„Architektūros parko” projektas pradedamas plėtoti nuo buvusios „Skaiteks” gamyklos teritorijos – 6,8 ha dydžio sklypų tarp Vilnios upės ir Paupio g., kuriuos nuomojasi dukterinė bendrovės „Panevėžio keliai” bendrovė „Naujasis Užupis”.

„Paprastai tokie dideli konversijos projektai yra finansuojami biudžeto lėšomis. Šiuo atveju – tai geras viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo pavyzdys. Jį įgyvendinus miesto ir privataus investuotojo lėšomis Vilniui bus sugrąžinta apmirusi buvusi gamybinė teritorija, esanti pačiame centre, senamiesčio pakraštyje.

Mūsų tikslas – paversti šią miesto dalį darniu gyvenamuoju rajonu, turinčiu darbo vietas, kultūrinį gyvenimą, socialinę infrastruktūrą, aktyvią daugiasluoksnę bendruomenę”, – sakė vyriausiasis Vilniaus architektas, miesto plėtros departamento vadovas Artūras Blotnys.

„Didelių teritorijų regeneravimas yra ilgas ir sudėtingas projektas, reikalaujantis bendrų viešojo ir privataus sektorių pastangų. Pertvarkymas turėtų būti tvarus, ekonomiškas ir integruotas į esamas miesto socialines, kultūrines ir ekonomines struktūras.

Buvusių pramonės teritorijų atnaujinimas ir sutvarkymas yra tvaresnis dalykas nei naujos infrastruktūros priemiesčiuose kūrimas. Regeneracijos projektai skatina grįžti į miestą viduriniosios klasės atstovus. Projektas praneša investuotojams, kad miestas gali būti partneriu. Ypatingai svarbi pirmojo etapo sėkmė”, – sakoma miesto tarybos priimtame pasižadėjime.

Infrastruktūros objektų projektavimo ir įrengimo sutartyje aptartos miesto savivaldybės ir privačių investuotojų atsakomybės bei įsipareigojimai. Šalys susitarė dėl kvartalo tvarkymo principų, infrastruktūros įrengimo terminų, darbų atlikimo ir jų finansavimo pasidalijimo.

Savivaldybės atsakomybė – užtikrinti transporto ir inžinerinę infrastruktūrą, suteikiant laisvą prieigą prie esamų infrastruktūros tinklų, atnaujinti ir prižiūrėti viešąsias erdves, sutvarkyti Vilnios pakrantes, įrengti dviračių takus.

Pirmuoju projekto plėtros etapu numatoma įrengti aikštę Aukštaičių ir Paupio g. sankryžoje, jungtį tarp Aukštaičių ir Drujos gatvių, sutvarkyti Paupio gatvę, ją rekonstruoti.

Vystytojas įsipareigoja pastatyti kvartalo infrastruktūrą, gyvenamosios ir komercinės paskirties pastatus, vaikų darželį, sukurti erdves kūrybinėms dirbtuvėms, perduoti savivaldybei patalpas, o ši jas skirs vietinės bendruomenės reikmėms.

„Pirmąjį „Architektūros parko” plėtos etapą pradėjome rengti prieš keletą metų. Pasitelkėme geriausius Lietuvos architektus, konsultavomės su visuomene, paveldosaugos specialistais, ieškojome geriausių sprendimų.

Detaliajame plane įtvirtinti pagrindiniai būsimo kvartalo – „Paupio” – kontūrai ir reikalavimai. Atrasti sprendimai, kuriems pritarė visos institucijos, paveldosaugininkai, kaimyninių vietovių gyventojai. Tai ilgo ir nuoseklaus darbo, kompromisų rezultatas”, – sakė bendrovės „PST investicijos” direktoriaus pavaduotojas Audrius Globys.

Architektūrinius kvartalo užstatymo sprendinius pateikė 8 architektų įmonės.

„Teritoriją suskirstėme į keletą mažesnių kvartalų. Kiekvieną jų kūrė skirtinga architektų komanda. Tai darėme tam, kad naujas kvartalas nebūtų sukurtas tarsi „viena ranka”.

Spalvų ir įkvėpimo raginome semtis iš M. K. Čiurlionio paveikslų. Projektinių pasiūlymų rengimui pakvietėme Algimantą Kančą, Edgarą Neniškį, Audrių Ambrasą, Gintarą Čaikauską, Henriką Štaudę, Rolandą Paleką, Tadą Balčiūną ir Sigitą Sparnaitį su Vyteniu Gerliaku”, – sakė bendrovės „Vilniaus planas” architektas Mindaugas Pakalnis.

„Architektūros parkas” – didžiausias konversijos projektas Vilniuje. Jis vykdomas 78 ha teritorijoje. Jo tikslas – iškeliant iš istorinių Paplaujos ir Markučių teritorijų, esančių tarp Vilnios upės, Maironio g., Subačiaus g. ir Pavilnio g., pramonės įmones („Vilniaus kailiai“, “Skaiteks“, „Audėjas“, „Markučiai“ ir kt.), paversti šią miesto dalį darniu gyvenamuoju rajonu, turinčiu darbo vietas, kultūrinį gyvenimą, socialinę infrastruktūrą, aktyvią daugiasluoksnę bendruomenę.

Pirmiausia reikės išvalyti užterštą teritoriją, o statybas planuojama pradėti 2014 metais. Iš viso čia turėtų būti sukurta apie 65 tūkst. kv. metrų naudingo ploto.

Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt

Išskirtinė lofto savybė – šviesa. Ji labai svarbus lofto elementas. Milžiniški lofto langai į kambarį įleidžia daug saulės šviesos, papildomi šviestuvai įrengti ir įvairiausiuose lofto kampeliuose. Šviesa suteikia jaukumo autentiškoms industrinėms lofto sienoms. Pilkai spalvai kontrastą kuria ryškūs šviestuvai bei baldai.

Loftas atviras ne tik šeimininkui. Kiekviena interjero ar asmeninė Ch. Cushingamo detalė čia tampa vieša – viskas turi savo vietą, tačiau ja dalijasi su kitais akcentais bei erdvėmis vienoje atviroje patalpoje. Minimalistinis miegamasis žvelgia į darbo erdvę, greta poilsio erdvė bei atviras baras ir virtuvė – jokių sienų.

Lofto šeimininkas bei kūrėjas nemėgino pabėgti nuo Los Andželo mados rajono, kuriame įsikūrė, dvasios. Lofte, esančiame 1916 m. statytame buvusiame mados fabrike, galima rasti meno, dizaino, mados atspindžių.

Informacijos šaltinis: www.loftenberg.com