Kurdami sau namus buvusioje gamykloje dizaineriai Dalia Mauricaitė (31 m.) ir Nauris Kalinauskas (40 m.) nevaržė vaizduotės, o atsisakydami įprastų sprendimų sutaupė pinigų. Jie nelygino sienų, lubų, o interjero akcentu tapo ryškios grindys.
Vietoj grindų – smėlis, milžiniška erdvė, o lubų aukštis – šeši metrai. Taip Naujamiesčio loftų kvartale atrodė dalis buvusio sandėlio, kurį įsigijo vilniečiai dizaineriai D. Mauricaitė ir N. Kalinauskas.
Po penkių mėnesių patalpos neatpažįstamai pasikeitė. Jos tapo stilingais namais, kur kiekviena detalė yra apgalvota. Netgi pasienyje sukrauti pjuvenų briketai, skirti krosnelei, nekrinta į akis, nes atrodo kaip interjero dalis.
Menininkai neslėpė, kad be specialių profesinių žinių įsirengti loftą nėra lengva. Jeigu reikėtų naujakuriams dėstyti elementarias tiesas, N. Kalinauskas pradėtų nuo paprastumo, patogumo ir savitumo.
„Neverta pasiduoti madai, interjero ir baldų dizainas yra vertingas tuo, kad geras daiktas niekada nepraranda kokybės”, – aiškino Nauris.
Architektūrą studijavusiam ir į baldų projektavimą pasukusiam Nauriui kūrybinių idėjų netrūko. Tačiau net ir jam, ne kartą tarptautinį pripažinimą pelniusiam dizaino studijos „Contraforma” kūrybos vadovui, prireikė pagalbininko – darbų vykdytojo. Buvusios gamyklos sandėlyje reikėjo įrengti šildymą, elektros instaliaciją, vėdinimo sistemas, nutiesti vamzdžius vandeniui, tvirtinti perdangas antrajam aukštui, sudėti grindis. Kad darbai vyktų sklandžiai, viskas buvo suskirstyta etapais ir nubraižyta ant popieriaus.
Prieš 9 mėnesius persikėlę į buvusioje gamykloje įsirengtą butą Dalia ir Nauris nesupranta žmonių, kurie stengiasi savaitgalį atsipūsti nuo buities, ištrūkti iš namų. Priešingai, jiems būti namie – malonumas. Didelė erdvė jų nebaugina. Prieš ketverius metus vieni pirmųjų lofte atidarę parduotuvę „Lietuviško dizaino blokas”, Dalia ir Nauris stengėsi dabar išvengti kai kurių klaidų. Pavyzdžiui, jie atsisakė antrajame aukšte kabinti radiatorius, nors daug kas būgštavo, kad be radiatorių bus sudėtinga šildyti didelę erdvę. Vietoj radiatorių jie pasirinko šildomas grindis svetainėje, todėl šiluma kyla aukštyn ir cirkuliuoja visoje erdvėje.
Tačiau atviras planavimas nėra visiems priimtinas, nes šeimos narių teisė į privatumą tampa ribota, tenka derinti savo ir kitų poreikius. Dar viena rimta kliūtis – blogai suplanuotas biudžetas. Dažnai naujakuriai kelerius metus gyvena nevisiškai įrengtame būste, nes būna viską investavę į statybas.
„Net loftą įmanoma nebrangiai įsirengti, jei neužmirštama apskaičiuoti, kiek kainuoja kiekviena detalė”, – pripažino N.Kalinauskas.
Pasirodo, daug kur įmanoma sutaupyti. Pavyzdžiui, lietuviai didžiąją dalį išlaidų skiria sienų apdailai. Jie lengvai pasiduoda statybininkų įtikinėjimams, kad neišlyginus sienų ir lubų gyvenamosios patalpos atrodys siaubingai. Bet juk nelygi siena gali turėti privalumų. Dalia ir Nauris nutarė, kad svetainės sienos liks tokios, kaip buvusiame sandėlyje – grubios, tik nudažytos baltai, nes tada didelė erdvė atrodys kur kas demokratiškesnė.
Antrajame aukšte, kur yra miegamasis ir dukters Lukos valdos, autentiškos liks tik lubos. Lofto savininkai nekreipė dėmesio į statybininkų pastabas: „Jūs juokaujate? Negi paliksite tokias lubas svetainėje? Čia būtinai reikia kabinti gipskartonį.” Vilniečiai investavo į lubas mažiau, nei siūlė statybininkai, todėl liko pinigų medinėms grindims – pagrindiniam interjero akcentui. Bet klojant grindis taip pat būta nesusipratimų. Geometrija ir formų paprastumu besižavintys dizaineriai nenorėjo, kad grindys būtų įprastos medžio spalvos.
„Mes galvojome, kaip padaryti grindis įdomesnes. Todėl lentos yra klotos senoviniu būdu, vadinamąja eglute, ir tonuotos penkiomis spalvomis”, – atskleidė sumanymą Nauris.
Šiai idėjai nepritarė grindų klojėjai. Jie negalėjo suprasti, kodėl grindys turi būti margos. Daliai ir Nauriui liko pasiraitoti rankoves ir patiems dažyti grindis. Nuo grindų likusios medienos pakako žurnaliniam staliukui sukonstruoti. Kadangi jis susilieja su grindimis, prie jo tinka skirtingi baldai, nesvarbu, kad vieni yra senesni, o kiti – naujesni.
Baldų projektavimas N.Kalinauskui ne tik profesija, bet ir aistringas pomėgis. Jo surinkta kėdžių kolekcija yra įvairialypė kaip muziejuje. Seniausia – XIX amžiuje pagaminta odontologo kabineto kėdė, atvežta į Lietuvą iš JAV. Ši kėdė – patogumo pavyzdys, nes ją įmanoma lankstyti į visas puses, žmogus gali tiek sėdėti, tiek gulėti.
XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje pagamintą vokišką fotelį „Walter Knoll”, rastą sendaikčių turguje, mėgsta šeimos numylėtinis – didysis pudelis Abra Kadabra. Prieš pusantrų metų šį šunį Dalia atsivežė iš Čekijos.
Juoda grūdėta šveicariška kėdė „Tonet” – klasikinio stiliaus. Apipurškęs dažais Nauris ją prikėlė antram gyvenimui.
Vokiškas sudedamasis stalas „Moormann” keliauja kartu su šeimininkais iš vieno būsto į kitą. O vienas vertingesnių naujų pirkinių – baltas supamasis krėslas, kurį šveicarų bendrovė „Vitra” sukūrė XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje. Šis baldas gaminamas iki šiol, todėl pora negalėjo atsispirti pagundai jį įsigyti, nes tai – moderni klasika. Daliai brangiausia kėdė yra ta, kurią suprojektavo Nauris.
Dar vienas svetainės akcentas – lubas siekiančios lentynos. Lentynų sistema montuojama kaip dėlionė, todėl nereikia jokio medsraigčio. Suskaičiavus lentynų plotą susidarytų apie 17 kvadratinių metrų. Dalia sako, kad čia tilps visas šeimos turtas.
Be Naurio rankų nebūtų atsiradęs metalinis stalas virtuvėje. Jis atrodo gerokai aprūdijęs, nes yra specialiai oksiduotas. Šiam stalui nebaisus karštis. Jis praktiškas, pavyzdžiui, ištraukus iš orkaitės skardą su kepiniais, ją galima dėti tiesiai ant stalo.
Galbūt vertėjo įrengti virtuvę kaip atskirą kambarį? O gal amerikiečių įpročiu perkelti į vidurį viryklę?
„Man būtų nemalonu, jei reikėtų užsidarius virtuvėje pjaustyti salotas, o svečiai bendrautų be manęs”, – prisipažino D.Mauricaitė.
Dalios šeima mėgsta neriebius valgius, todėl ji neruošia kugelio, cepelinų, nekepa lašinių su svogūnais, česnakais, kurių aštrus kvapas išlieka ilgam. Daugiausia priekaištų moteris yra girdėjusi dėl to, kad viena virtuvės siena nudažyta juodai. Juodi ir laiptai, vedantys į antrąjį aukštą.
Užtat vonios kambarys tviska ryškia spalva. Tai – atsakas skeptikams, priekaištavusiems dizaineriams, kaip įmanoma gyventi pirmajame aukšte, kur trūksta šviesos. Vonioje nėra užuolaidos – daug kam atrodo, kad maudytis duše be jų nejauku.
Dar vienas nestandartinis sprendimas – vonios kambario dangai buvo naudojami epoksidiniai dažai, o ne keraminės plytelės. Ant tokių nudažytų sienų nelieka kalkių apnašų. Šį kambarį puošia prancūzų dizainerio stalelis, atsparus drėgmei.
Dar vienas netikėtumas – japoniškas klozetas. Grįžęs iš Japonijos Nauris pasakė Daliai: „Ką jau ką, bet klozetą pirksime japonišką.” Klozeto, kurį galima naudoti ir kaip bidė, dangtis yra šildomas.
Pakilus laiptais į antrąjį aukštą, atsiveria erdvė poilsiui ir darbui. Viena ilga lentyna virto pertvara tarp kambarių. Tokiu būdu pavyko sutaupyti šiek tiek erdvės.
„Norėjome antrąjį aukštą įrengti taip, kad jį būtų galima lengvai transformuoti. Todėl nuėmus pertvarą galima viską greitai pakeisti”, – pasakojo Dalia.
Ji džiaugiasi nauja spinta, kurioje įmontuota skalbyklė, o šalia – drabužių dėžė, į kurią dedami nešvarūs skalbiniai: juk dažnai tokiai dėžei būna sunku rasti tinkamą vietą. Kad būtų patogiau, Dalia nenaudoja lovatiesių, pati siuva patalynę, todėl išsirenka kokybišką medžiagą. Tokiu atveju nereikia dengti lovos.
„Neturime žolės už lango, bet gyvename miesto centre. Kai pasiilgstame gamtos, pasivaikščioti traukiame į Vingio ar Kalnų parkus”, – džiaugėsi nauju būstu šeimininkai.
Danutė Jonušienė, Lietuvos rytas
Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt